Kalėdos pas Tiškevičius

Artėjant Kalėdoms, neįmanoma nepaminėti šventimo tradicijų netoli Vilniaus esančiame Lentvaryje. Tiškevičiai, šio dvaro savininkai nuo XIX a. vidurio, jau kelis šimtmečius buvo sulenkėję – tai lėmė jų tarnyba Lenkijos karaliaus dvare bei lenkės žmonos. Dabartinės Lietuvos teritorijoje – Biržuose, Raudondvaryje prie Kauno, Užutrakyje, Kretingoje, Kaišiadoryse, Oranuose, Vokėje ir Lentvaryje – jie šventė laikydamiesi lenkiškų tradicijų.

Didžiausiame salone būdavo statoma didelė, blizgučiais puošta eglė, giedamos kalėdinės giesmės, laužomas kalėdaitis, dalijamos dovanos, einama į Piemenėlių mišias ir, žinoma, patiekiama 12 patiekalų – būtent toks skaičius iki šių dienų galiojo žemvaldžių dvaruose ir aristokratų salonuose. Miestiečiai ir smulkesnė bajorija stengdavosi turėti 9 patiekalus, o valstiečiai – 7.

Iš Lentvario grafaitės laiško, rašyto po karo buvusio dvaro tarnautojo sūnui, žinoma, kad Vilniaus krašto valstiečių Kūčių stalas tą dieną buvo kuklus: kalėdaitis, džiovintų vaisių kompotas, kisielius, rauginti kopūstai, žirniai, džiovinti grybai, burokėliai ir silkė. Žuvį iš dvaro ežerų Kūčių proga Tiškevičiai dovanodavo dvaro administratoriui, buhalteriui, kasininkui, arklidžių viršininkui, vyriausiajam sodininkui ir asmeniniam grafo vežėjui. Dvaro žvejai ir jų vadovas, atsakingas už žvejybą ir vandens telkinių švarą, žuvį gaudavo kaip mėnesinį normatyvą.

Rožė Tiškevičiūtė, Vladislovo duktė, prisimena:

„Kūčių dieną nuo pat ryto tvyrojo didelis judėjimas ir jaudulys. Buvo aišku, kad garderobininkės ilgiau nei įprastai šukuos mūsų galveles ir aprengs išeiginiais drabužėliais su baltais apykaklaitėmis. Nedalyvavome eglės puošime (kas mus labai liūdino), nes tai turėjo būti staigmena. Kiekvienais metais papuošta eglė atrodė vis kitaip. Kai mums atverdavo duris į šviesomis spindintį saloną, gražiai supakuotos dovanos jau gulėdavo po eglute, o mes – aš, sesuo ir broliai – bijodavome, ar kam nors neteks rykštės, kaip buvo praktikuojama, rodos, visose Tiškevičių šeimose.“

Nors visą dieną buvome laikomi alkani (auklė aiškino, kad tai poilsis skrandžiui), prie Kūčių stalo nepuolėme godžiai valgyti. Buvo patiekiamas raudonas barštis su grybų kroketais, karpis drebučiuose ir žydiškai, virtiniai su kopūstais ir baravykais, silkės įvairiais pavidalais (jas iki šiol visi labai mėgsta) ir aguonų bei džiovintų vaisių štrudelis. Mažiesiems buvo saldi migdolų sriuba ir mažos marcipaninės figūrėlės – žvaigždutės, grybukai, saulutės, mėnuliukai ir angeliukų sparneliai.

Tačiau labiausiai mus, vaikus, jaudino pro valgomojo langą pirmosios žvaigždės danguje pastebėjimas, nes tai reiškė laiką, kai tėvas mums ir mūsų motinai įteikdavo dovanas. Motina paprastai gaudavo auksinių papuošalų, gyvą arklį arba saloninį šuniuką – kitokių dovanų ji nepripažino. Mes gaudavome judančius žaislus, atvežtus iš Vokietijos ar užsakytus iš Prancūzijos: dažniausiai tai būdavo damos, gražiai aprengtos kaip mūsų mama, tetos ar močiutė, ponai, sėdintys plačiuose krėsluose arba ant arkliukų, taip pat dirbanti tarnaitė, kuri paspaudus mygtuką pradėdavo šluoste valyti dulkes, o šalia sėdintis senas ponas su ūsais, panašus į mūsų senelį Juozapą Tiškevičių, vartydavo akis.

Kūčių dieną net didžiausia dama turėdavo pareigą bent trumpam užeiti į virtuvę – ne tik patikrinti pasirengimą svarbiausiai metų vakarienei, į kurią dažnai atvykdavo svečiai iš toli, bet ir simboliškai patrinti aguonas, kurios pagal tradiciją turėjo atnešti šeimai laimę ateinančiais metais, arba suformuoti mažą marcipano rutuliuką – namų gerovės simbolį. Žuvis buvo kepama, verdama ir ruošiama atskirame kambaryje, nes šie kvapai nebuvo pageidaujami rūmų salonuose.

Grafienė Marija Kristina Tiškevičienė, aukščiau minėtų prisiminimų autorės motina, maisto gamyba nesidomėjo – tuo metu jai to ir nereikėjo. Tiškevičiai turėjo du virėjus ir būrį padėjėjų tiek Lentvaryje, tiek Varšuvoje, kur žiemomis išvykdavo. Tačiau Kūčios buvo švenčiamos ir vienur, ir kitur, nes Lentvario savininkas periodiškai turėdavo ne tik pats būti dvare, bet ir organizuoti medžiokles, kurių, sakoma, pats nemėgo.

Visuomenės elitas – iš pradžių riterija, vėliau bajorija ir aristokratija – laikėsi tradicijų ir nusistovėjusių pareigų. Kiekvienas žemės savininkas užsiėmė medžiokle. Ankstesniais amžiais nebuvo fabrikų, tiekiančių mėsą ir kailius, todėl reikėjo pasirūpinti jais patiems. XIX a. antroje pusėje, pramonės klestėjimo laikotarpiu, medžioklės žemvaldžių sluoksniuose jau nebebuvo gyvybinė būtinybė, o tapo socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalimi. Tęsdamos riteriškas tradicijas, jos tapo populiaria pramoga turtingiems žemių ir miškų savininkams. Medžioklė Kūčių dieną buvo kone pareiga – ligonių ar senolių nuo jos niekas neatleisdavo. Juos atgabendavo arkliais, o prie laužų – net neštuvais.

Kūčių medžioklės laužas buvo magiška vieta, kartą per metus suvienijanti visus. Jei jos nevykdavo prie eigulijos ar medžioklės namelio, aikštelėje būdavo skubiai statomi stalai ir suolai, atgabenti vežimais iš dvaro. Buvo ir specialus indų komplektas – žalvariniai, kad neapdaužytų transportuojant: šaukštai bigosui, didesni ir mažesni peiliai, taurės, lėkštės. Po medžioklės privalėta pamiršti kivirčus ir pyktį, tą dieną nekalbėta apie skriaudų atlyginimą ar problemas. Reikėjo būti maloniam, širdingam ir linksmam, kad rūpesčiai nepersikeltų į ateinančius metus. Tačiau, pavyzdžiui, prekybiniai sandoriai buvo tradicijos dalis.

Kaip prisimena Stefanas Tiškevičius, Zofijos brolis, Kūčių medžioklės vykdavo anksti ryte ir trukdavo neilgai, kad visi spėtų grįžti pas savo šeimas Kūčių vakarienei. Paprotys reikalavo baigti medžioklę, sumedžiojus tiek žvėrių, kiek buvo medžiotojų. Tarpukariu tai buvo lapės, šernai, kiškiai ir laukiniai paukščiai. Tačiau senajame senelio Juozapo salone puikavosi XIX a. medžioklės trofėjai – meškos kailis su galva, briedžio ragai, iškamšytas vilkas. Vilkas buvo retas dvarų interjerų papuošimas, nes iš jo kailio siūdavo lengvus ir šiltus kailinius medžiotojams.

„Nesvarbu“, – prisiminė Stefanas, – „kas ir ką tą dieną sumedžiodavo, nes laimikis būdavo dalijamas visiems.“ Dalis žvėrienos keliaudavo į dvaro virtuvę, dalis – kaip dovanos. Kūčios rūmuose buvo pasninko diena, bet gruodžio 25-ąją nė vienas lentvarietis neištverdavo be mėsos. Keptas kiškis su morkomis ar laukinė žąsis su keptais obuoliais ir slyvomis buvo tikras gardumynas. Kartais ant stalo puikuodavosi ir visas šernas – ypač per didelius šeimos susibūrimus ar garbingų svečių vizitus, nes reikėjo padaryti įspūdį. O tėvai tai mokėjo ir turėjo kuo.

Visi mėgo naminę lentvarietišką starką, kurią gerdavo pirmąją Kalėdų dieną. Kūčių vakarą – tik raudoną vyną. Po medžioklių, pikniko metu, būdavo geriami naminiai, ant medaus ir žolelių pagaminti likeriai, o varovams ir aptarnaujančiam personalui – degtinė. Žiemą po medžioklių valgydavo bigosą, Kūčių dieną – be mėsos. Tai, ko nesuvalgydavo žemvaldžiai, atitekdavo vadinamajam „antrajam stalui“, todėl likučius valgydavo medžioklės organizatoriai ir eiguliai. Tarnams tekdavo duona, rauginti agurkai, lašiniai ir dešra. Svarbiausios metų medžioklės proga dvasininkas, su kurio palaiminimu vykdavo medžioklė, suteikdavo atleidimą nuo pasninko.

Pirmąją Kalėdų dieną Tiškevičiai leisdavo šeimos rate arba trumpuose vizituose pas artimiausius pažįstamus. Keisdavosi smulkiomis dovanėlėmis, pasakodavo anekdotus ir linksmus nutikimus, dalydavosi medžioklės įspūdžiais. Buvo žaidimų vaikams, suaugusiesiems ir visai šeimai. Vakare – bendras pasakų ar žiemos istorijų skaitymas prie židinio.

Antrąją Kalėdų dieną Tiškevičiai Lentvaryje leisdavo „intelektualiai“. Grafas Vladislovas (1865–1936) labai skyrėsi nuo savo tėvo – profesionalaus karininko – ir brolių. Jis bijojo arklių, vengė medžioklių, neturėjo net šuns. Jei būtų galėjęs, jis nesirūpintų nei dvarais, nei finansais, o keliautų ir leistų pinigus meno kūriniams. Jis dievino Italiją, mokėjo italų kalbą ir buvo aistringas paveikslų, baldų, kilimų, lempų, laikrodžių ir brangių smulkmenų kolekcininkas, ypač senovinių rusiškų dirbinių, todėl dažnai vykdavo, pavyzdžiui, į Peterburgą. Tad namuose buvo ką parodyti svečiams ir kuo didžiuotis.

XIX a. pabaigoje perstatęs tėvo rūmus Lentvaryje, Vladislovas Tiškevičius interjerą įrengė itališku stiliumi – geležinkeliu atsivežė ištisus vagonus įrangos, įskaitant duris, rankenas, židinius, jau nekalbant apie baldų komplektus, gobelenus ar skulptūras. Iki Pirmojo pasaulinio karo reprezentacinėmis patalpomis buvo Raudonasis salonas (pokylių), Angliškasis salonas (bendravimui), Mėlynasis salonas (moterų susitikimams) su buduaro dalimi, šeimininko kabinetas su retų daiktų kolekcija, biblioteka su skaitykla ir puošni valgomoji, papuošta marmuriniais romėniškais biustais ant paauksuotų ąžuolinių postamentų bei vertingais biblinės tematikos paveikslais, tarp jų – „Dovydas ir Galijotas“.

Didžiausią susidomėjimą kėlė daugybė skulptūrų – imperatoriaus Nerono, vyskupo Jurgio Tiškevičiaus, Apolono, Floros, Keturių Vėjų (Šiaurės, Pietų, Rytų, Vakarų) – ir italų, prancūzų, flamandų meistrų paveikslai. Salonų sienas puošė François Gérard, Rafaelio, Giambattistos, Antoono van Dycko, Pietro Antonio Rotari, Salvator Rosa, Nicolas de Largillière’o, Guido Reni, Gerrito van Honthorsto, Joachimo Beuckelaerio, Mignard de Vieux ir kitų darbai. Iš lenkų menininkų gausiausiai buvo pristatyti Kazimiero Mordasevičiaus kūriniai, kuris dažnai viešėdavo pas Tiškevičius, vykdydamas privačius užsakymus, daugiausia portretus.

Vaikų atmintyje išlikusių paveikslų sąrašas įspūdingas: Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu ir šv. Jonu, Dama su turbanu, Jaunuolio portretas, Kristaus galva su erškėčių vainiku, Abelio mirtis, Keturi evangelistai, Riteris šarvuose, Dama, grojanti arfa, Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus, Madonna su gėle, Madonna su kūdikiu, Vaikų grupė rožių sode ir daugelis kitų. Tad buvo kuo didžiuotis prieš svečius – ir savo meno žiniomis, ir plačiais ryšiais su žinomais italų verslininkais bei kolekcininkais.

Liliana Narkowicz
Vakarienė rūmų valgomajame – 1913 m. gruodis.
Nuotrauka iš Tiškevičių šeimos archyvo.