Reikia jų mažyčio pralaimėjimo

Nors karšta ir klimatas atšyla, bet rudeniui artėjant pastebim, kad pilni medžiai visokių lytinių ir politinių varnų. Apdergia blizgias mūsų mašinikes. Išeini, tik pykšt šautuvu! Visos išsigandę pakyla, pašėlusiai karkdamos pasuka kelis ratus ir vėl ten pat sutūpia, tos pačios, tik truputį kitaip.

Tokie suplanuoti rinkimai etatinių patriotų okupuotoje valstybėje – lengvas išgąstis, kuris praeina. Didžiausias žmonių noras – kad kas nors imtų tikrai keistis. Didžiausias vidinių okupantų noras – kad niekas iš esmės nesikeistų, nes jei keisis, gali ir pasikeisti.

Ir gali tekti ką nors daryti ir už tai, kas padaryta, atsakyti, todėl niekas nieko ir nekeičia – tik apie tai be perstojo pliurpia. Ir kovoja už kitų laisves. Ponams mes statistiniai skaičiai ir kaip žmonės neįdomūs, įkyrūs tarsi kokie uodai. Palikti padėjėjams, viešųjų ryšių ir tvarkos ar kitokios slaugos specialistams.

Nuolatinė paciento stebėsena, tvarūs ir įtraukūs optimizmo papildai iš TV dėžutės – ir dauguma jaučiasi puikiai! Jei labai prireikia, galima išrašyti trumpalaikę bananų dietą, ir pacientai mikliai pasveiksta.  Bet kas ketveri metai pamėklę ištinka cikliški spazmai.

Trumpam atgyja politinės liaukos, sistemoje sukyla spaudimas – lekia velniop tarpinės ir organizmą užvaldo išlikimo instinktai. Nusidriekia eilės prie pilietinių tamponų, o prieš susijaudinusius žiūrovus iš lėto pakyla sunkus valstybinis rūbas.

Prietemoj blausiai sušvyti nuogybė. Šmėkščiojant neaiškiems šešėliams su virvutėmis, avanscenoje pasirodo lėlės. Labdaringas gyvųjų paveikslų spektaklis “Baisiai mylime jūsų balsus“. Įėjimas nemokamas, išėjimo nėra.

Scenos darbininkai įneša užrašą “Laisvi rinkimai“. Dekoracijos – standartinio prekybos centro. Fone ką nors tautiško gieda Povilionienė – ne, ne Marija Aušrinė, ta, matyt, su egiptiečiais toliau artimai bendrauja. Veronika.

Susigraudinę suverenai vaikštinėja su žmonomis, vaikais ir vežimėliais, lėtai ir labai laisvai renkasi. Iš to, kas lentynose, ką išdėliojo ir pareklamavo didmenininkai. Asortimentas tas pats jau trečias dešimtmetis, vartojimo terminai – visas gyvenimas. Akcijų būna, naujienų – ne.

Kartais pasikeičia laisvės pakuotės. Visus pardavėjus gausiai finansuoja jų valdoma valstybė. Ar gali būti sąžiningos lenktynės, kai vienas bėga su bulvių maišu ant nugaros, o kitas – ne? Mūsų valdžia atsako, kad tokios lenktynės yra – „lygiateisiai“ rinkimai, kur visi turi „lygias galimybes“.

Visi nuo studento iki prezidento supranta, kad rinkimuose laimi dideli pinigai. Perkama reklama, „influenceriai“, apklausų rezultatai, žiniasklaida, išorinė reklama, nuklojanti visas pakeles, laikraščių išnešiotojai, agitatoriai ir t.t. ir pan.

Tam, kad laimėjimui rinkimuose jiems nepritrūktų (o kitiems pritrūktų) pinigų, valdžios partijos pačios sau pasiskyrė finansavimą iš biudžeto. Iš mūsų  visų suneštų pinigų atsiriekė riebią dalį pačios sau. Jų pakanka ne tik rinkimams, bet įvairiems „sąskrydžiams“, „reprezentacijai“, t.y. visokiems baliams ir kitoms partinėms reikmėms. Lyderiai – konservatoriai.

Pernai gavo iš biudžeto 2,75 mln.EUR. Tuo tarpu patys nario mokesčio sumokėjo partijai 36 kartus mažiau, vienas narys – net po 61 ct per mėnesį!  Patys asmeniškai net po kavos puodelį partijai neskyrė. Iš viso partijoms valstybės dotacijų jau sumokėta 68,8 mln.EUR. Mes patys išlaikome tuos, kurie pardavinėja mūsų valstybę.

Ekranuose grūdasi rinkiminiai gyvūnai – visi vienas kitą ėdantys, pasiryžę perkąsti vienas kitam įvairias svarbias vietas. Bet taika ir tolerancija kaip visada laimės, po politinio akto patekus į vieną narvelį priešiškumo neliks. Akimirksniu bus nustatoma hierarchija ir draugiškai dalijamasi pašaru.

O pažadai tai kaip sloga, per savaitę praeis, nes kas gi po spektaklio galvoja apie tekstą? Taip dar amžinatilsį padūsaujantis Ekcelencija žiūrovams paaiškino. Apkaltinsim opoziciją ir gerovės pažadus įtrauksim į sekančius pažadus. O pavyduoliai  ir vargšai vis tiek viską per savaitę pamirš. Ir vėl balsuos ne už tai, kad nebūtų vargšų, o kad nebūtų turtingų.

Tikroms, nenumirėlių partijoms reikia lyderių – geriausiems, žinomiausiems, įtakingiausiems siūloma būti partijų nariais. Dėl visuomenės lyderių partijos varžosi, nuolat atsinaujina ir yra gyvos. Ir įdėmiai klausosi tų, kurie jiems valdžią suteikia – žmonių. Nes kitaip nelaimėsi rinkimų.

Numirėlių partijoms visuomenės lyderių nereikia – jos juos jau turi iki gyvos galvos. Išsirinks sąrašėliuose susirankioję jiems lojalių visam gyvenimui žmonelių balsus. Kad tik kiti neateitų, kad tik daugiau nebalsuotų – jų kiekvieno vakaro malda.  

„Brandžioje demokratijoje“ ne kunigaikščiai, o anūkai paveldi partijas ir valstybes, kurioms reikalingi tik gabūs, lojalūs prisitaikėliai juodam darbui. Kurie įdėmiai klausosi ir bijo tų, kurie suteikia valdžią – kompromatų savininkų ir pinigų maišų.

Visus juos pažįstam iki skausmo, pagal balsą iš dėžės – ir iš veido, ir iš užpakalio. Jie mūsų šeimų nariai, dar neprasižiojus žinom ką pasakys, ką padarys ir ko ne. Ir žinom, kad niekas nepasikeis. Ir jie žino, kad mes žinom, ir mes žinom, kad jie žino, kad mes žinom, kad jie žino. Jų neapkenčiam ir vėl išsirinksim, ar ne?

Kiekviena negyvėlių sistema yra gelžbetoninė, iki kraujų priešinasi pokyčiams, bet tik tol, kol nepatiria pirmojo, nors mažyčio pralaimėjimo. Nejaugi nejaučiat, kad skeldėjančioje melo ir netiesos užtvankoje pakanka nedidelės skylutės? Ir tada visus juos nuplaus galinga tiesos ir tikrumo banga.