Poligonų epopėja

Kariuomenės vadas susitinka su piliečiais, kuriuos turi ginti. Ir išvadina juos „valstybės priešais. Tai ne dialogas su visuomene, o majakovskiškas monologas su „draugu Mauzeriu” ant stalo. Vietoje žmonių išklausymo, argumentų ir supratimo pasirenkamas grasinantis tonas ir pseudopatriotinis šantažas.

1. Komunikacinis fiasko?

Taip dabar triūbina valdžios trimitai. Ne, tai joks ne „komunikacinis fiasko”. Tai sąmoningas, sisteminis, nuoseklus valdžios požiūris į savo piliečius. Ne kaip į Tautą, kuri pagal Konstituciją kuria valstybę, o kaip į paklusnią vergų bandą.

Į Kapčiamiestį atvyko ne kariuomenės vadas, o „Didysis priešų medžiotojas Kapčiamiesčio pievose“. Jo misija paprasta: rasti priešą, jei tokių nėra — sukurti. Logika kaip iš komiksų: „Nenorite, kad nugriautumėm jūsų tėvų namus – esat Penktoji kolona!”.

„Jei tau skauda — esi priešas, jei klausi — tu išdavikas, jeigu turi prisiminimų – pavojingas rusų nostalgikas!”. Gatvės stilius su generolo uniforma. Pasižiūrėkit į jį – kūno kalba: smakras į viršų, rankos pasiruošusios moraliniam nokautui, žvilgsnis: „nagi nagi, ateik, parodyk, koks tu patriotas”.

Kalbėjimo maniera: „Aš žinau, jūs nežinot. Aš vadas, jūs — problema”. Jei dar būtų treningai, saulės akiniai, BMW 323 rakteliai – turėtume pilną 1990-jų banditų „rajono autoriteto” komplektą.

Einant tokiu keliu, po savaitės pusė rajono, po mėnesio – pusė Lietuvos bus „potencialūs kolaborantai”, likusieji – „dar nepatikrinti”. Tie žmonės, kurie išlaiko kariuomenę, siunčia savo vaikus tarnauti – išdavikai?

Žiūrėdamas įrašą vis galvojau – kada pagal „vado” komandą atsidarys salės durys ir įžengusi karo policija ims suiminėti „pokalbio su visuomene” dalyvius? Taip dirba ne profesionalūs kariuomenės vadai, o socialinių tinklų „patriotai” po 3 alaus.

Problemos „sprendimas” paverčiamas jos detonacija. Priešingi valdžios požiūriui klausimai atmetami, ironiškai, pasityčiojamai išjuokiami, į susitikimą su prezidentu įleidžiami tik „rinktiniai” asmenys. Atlekia A.Valinskas, viešai iškolioja moterį ir visos televizijos tą su pasimėgavimu transliuoja.

2. Rezultatas

Nauda kariuomenei ir siekiamam tikslui net ne nulinė – neigiama. Visuomenė nuteikiama prieš kariuomenę, prarandamas pasitikėjimas valstybe.

Kariuomenė egzistuoja žmonėms ginti, o ne juos žeminti. Kai vadas elgiasi kaip įsakinėjantis okupantas, žmonės ima galvoti: „O kas mus apgins nuo mūsų pačių kariuomenės?

Tai iš esmės totalitarinės valdžios „Mes prieš juos” mentalitetas, pateikiamas gatvės chuligano leksika, tonu ir kūno kalba. Su neslepiama panieka žmonėms, atėjusiems pasikalbėti su savo kariuomenės vadu.

Pasekmės priešingos tikslui: didėjanti poliarizacija, protestai radikalėja. Neišvengiamai gaunamas „užsispyrimo efektas“ — žmonės dar labiau laikosi savo pozicijos. Vadas sukuria priešo įvaizdį ten, kur jo nėra, tarp savų piliečių.

Tai socialinės psichologijos klaida iš vadovėlio, jau nekalbant apie politinį debilizmą. Kariškiai, politikai, „žinomi žmonės” viešai, susitikimuose demonstruojantys panieką savo šalies piliečiams – kas tai? Net fiurerio reiche to sau nebuvo leidžiama.

Sukurtas totalitarizmo įvaizdis – puiki dovana priešininkui, su kuriuo atseit „kovojama”. Taip tiesiog štampuojami nauji priešininkai, nes aukščiausios valdžios niekinamas žmogus, iš kurio atimami šeimos namai ir net nesistengiama žmogiškai kalbėtis, tiesiog negali pasijusti kitaip.

Strateginis idiotiškos valdžios šūvis sau į koją. Žmonės kalba apie savo namus, vaikus, šeimos gyvenimą, protėvių kapus, gyvenimo istorijas ir viltis. O tu atsakai: „Jūs — priešai“? 

Kokiu buku saldafonu reikia būti, kad nesuprastum, jog pats po šių viešų žodžių tapai visuomenės priešu? Argi sunku suvokti, kaip reikia kalbėtis, jeigu esi tas, kuris atima šeimai gimtinę, jos namus?

3. O gal tikslas toks ir buvo?

Net jei sprendimas neišvengiamas, turi būti mandagus, ramus, žmogiškas. Jei pasirenkama agresija, tai paprasčiausiai nepadoru. Kariuomenės moralė kyla iš pasitikėjimo, pagarbos, autoriteto. Kai vadas demonstruoja panieką civiliams, kariai iš jo mokosi to paties. „Mes geresni už juos” mentalitetas stiprėja.

Atsiranda pavojingas atotrūkis tarp kariuomenės ir visuomenės. Istoriškai tai niekada nesibaigė gerai. Kai kariuomenė ima žiūrėti į civilius kaip į priešus, tai baigiasi represijomis, sukilimais, režimų griūtimi. Sugriauti viską galima viena kalba, atstatyti gali prireikti dešimtmečių.

O gal to ir siekiama – paversti kariuomenę prieš žmones kovojančia represine jėga? Psichologiškai parengti tam karius ir vidurinės grandies vadus? Kad kariuomenė saugotų ir gintų ne valstybę nuo išorinio priešo, o valdžią nuo savo šalies piliečių?

Įstatymu naudoti jėgą prieš civilius teisė kariuomenei jau suteikta. Nepaprastoji padėtis „dėl balionų” galioja ir žiniasklaidos psichoze periodiškai gali būti pratęsiama kiek tik nori kartų. Kaip po 1926 m. perversmo, kurio šimtmetį greit „švęsime”. Kada buvo trys gerai ginkluotos divizijos ir nei viena neišdrįso nei karto iššauti.

Toks išlikimo planas? Lotynų Amerikos chuntų modelis „kariškiai žino geriau”, skirtas visuomenei nutildyti? Tai Pyro pergalė, nes pasitikėjimo praradimas ilgalaikis, dažnai – visam kartos gyvenimui. Ir koks gali būti pasitikėjimas kariuomenės vadu, kuris viešai meluoja apie savo mėtytus „Molotovo kokteilius”, kurių nei vieno nebuvo mesta?

Kariuomenės vadas ne tik sako, kad nugalės Rusiją jos teritorijoje. Žmones išvadinti penktąja kolona – dar „drąsiau”. Ypač kai tie piliečiai moka mokesčius, iš kurių finansuojama tavo alga. Tokio rango vadui tai – absoliutus reputacinis fiasko.

4. Su žmonėmis reikia kalbėti žmoniškai

Jei kariuomenė tikrai nori visuomenės palaikymo, pradėti reikėtų ne nuo kumščio, o nuo rankos ištiesimo. Argi niekas nepatarė, ar sunku buvo ir pačiam susivokti, ką reikėjo pasakyt?

„Suprantu, kad ši situacija jums kelia skausmą, pyktį ir nerimą. Čia kalbame ne apie sklypus ar žemėlapius — kalbame apie jūsų gyvenimus, jūsų šeimų istoriją, apie artimųjų kapus. Aš gerbiu tai. Ir kariuomenė gerbia. Mūsų pareiga — ginti valstybę, bet tai negali vykti ignoruojant žmones, kurie šią valstybę sudaro.

Šiandien atėjau ne įtikinti, o išgirsti. Jūsų argumentai svarbūs. Pažadu, kad visi pasiūlymai bus nagrinėjami – nuo kompensacijų iki alternatyvių sprendimų. Mes galime nesutarti, bet neturime tapti priešais. Jūs – ne priešai. Jūs – Lietuvos piliečiai, kuriuos aš turiu pareigą ginti”.

Ar būtų kepurė nukritusi, jei tą būtum pasakęs? Žmonės nusiramintų, dialogas būtų įmanomas. Po galais, ne tik vadas išlaikytų autoritetą ir pagarbą – kariuomenė atrodytų žmogiška! Gal dar ir dabar galima tą katastrofą likviduoti?

Taip, jei klaidai neleisi įsišaknyti ir veiksi tuojau pat. Interviu su ramia, korektiška retorika. Susitikimas su bendruomenės atstovais be kamerų. „Apgailestauju dėl savo žodžių. Jie buvo netinkami ir žeidžiantys. Tai neatspindi kariuomenės požiūrio”.

Žmonės nesuprastų? Su džiaugsmu suprastų, atleistų, imtų kalbėtis be pykčio. Sukurk derybinę grupę, viešą diskusiją su tiesiogine transliacija ir nepriklausomais mediatoriais vietos spaudoje, viešink realias kompensacijas.

Sunku? Gal, bet toks tavo darbas. Reguliarūs susitikimai su bendruomene, informaciniai pranešimai – tai abėcėlė. Ir visų kariuomenių vadų institucinė taisyklė: aukšti karininkai nedalyvauja emocinėse diskusijose be pasiruošimo.

Vietos žmonės, kurių likimus gali sunaikinti, turi būti ne informuojami apie jau priimtus sprendimus, o įtraukiami į juos nuo pat planavimo pradžios. Tai irgi abėcėlė.

5. Kaip ginčai buvo sprendžiami kitur

Tokie konfliktai – ne naujiena. Ir juos sprendžiant palaipsniui, darant ir taisant klaidas, spontaniškai susiformavo rašyti ir nerašyti standartai tokiems ginčams spręsti.

VOKIETIJA. Bombodromas — karinė teritorija Vokietijoje, kurią TSRS  aviacija naudojo kaip didelio bombų mėtymo poligoną. Pasitraukus tarybinei kariuomenei, valdžia norėjo jį naudoti kaip oro-žemės šaudymo ir bombų poligoną, įskaitant intensyvias žemo skrydžio treniruotes. Gyventojai ir savivalda pasipriešino, rengė peticijas ir protestus, prisijungė vietinės bendruomenės, ūkininkai, parėmė politikai. Bundestago peticijų komitetas išklausė gyventojų skundus. Nagrinėdami piliečių skundus, Potsdamo administracinis ir Berlyno-Brandenburgo aukštesnės instancijos teismai atmetė kariuomenės veiklos leidimą šioje vietoje. Bundestagas galiausiai balsavo prieš poligoną. Gynybos ministras paskelbė apie atsisakymą tęsti projektą.

Fliegerhorst Brandis (NATO bazė). 2004—2008 m. numatyta oro bazės plėtra. Reikėjo griauti gyvenamuosius namus, perkelti šeimas. Gyventojų reakcija tokia pat – protestai. Prasidėjo kolektyviniai ieškiniai, skundai Konstituciniam teismui. Vokietija atsisakė prievartinio griovimo, pasiūlė savanorišką išpirkimą 30—40 % virš rinkos kainos, pakaitinius namus, pilną persikraustymo apmokėjimą. Rezultatas: dalis gyventojų sutiko, kita dalis liko. Projektas buvo perplanuotas, kad būtų išsaugoti likusiųjų namai. Net NATO projektas buvo keičiamas dėl žmonių namų.

PRANCŪZIJA. Senas pavyzdys – Larzac. Kaimo bendruomenės pasipriešinimas karinei bazės plėtrai. Turėjo būti panaikinti ūkiai, nusavinant žemę ir iškeldinant 107 šeimas.  103 šeimos susivienijo pasirašydamos solidarumo sutartį prieš prievartinį ekspropriavimą, prisijungė tūkstančiai piliečių, asociacijų, ūkininkų ir aktyvistų. Pasipriešinime buvo juokingų ir išradingų hipių judėjimo veiksmų. Vietos referendumuose 88—95 % rinkėjų pasisakė prieš bazės plėtrą. Prancūzijos kasacinis teismas panaikino 66 nusavinimo procedūras. Prezidentas oficialiai atšaukė projektą.

DIDŽIOJI BRITANIJA — Larkhill/Salisbury Plain. 2015—2018 m. pradėta kariuomenės miestelio plėtra. Numatyta griauti senas gyvenvietes. Gyventojų veiksmai: vietos tarybos spaudimas, peticijos, teisiniai ginčai. Rezultatas – Gynybos ministerija atsisakė masinių griovimų, pastatė naują gyvenvietę šalia. Gyventojams pasiūlė naujus namus arba išpirkimą virš rinkos kainos. Niekas nebuvo paliktas be būsto.

NORVEGIJA – Ørland oro bazės plėtra 2013-2017 m. Reikėjo griauti gyvenamuosius namus. Vyriausybė nesigriebė prievartos, pasiūlė naujus namus,  rinkos + 25 % kainą, visą kitą įmanomą pagalbą.

6. Standartai

Tai, kas vyko Kapčiamiestyje – totalitarinis modelis, kada visuomenė nedalyvauja sprendimų priėmime. Kada piliečiai privalo aklai paklusti, o nepatenkintieji grasinimais ir niekinimu yra užčiaupiami.

Nors šiek tiek demokratinėse ar bent tokiomis norinčiose būti valstybėse kariuomenė bijo prarasti visuomenės pasitikėjimą labiau nei bet kurį poligoną. Prieš plečiant karines bazes – metų metai viešų konsultacijų, vietos referendumai.

Gyventojams teikiama perkraustymo pagalba, įrengiamos simbolinės gyvenviečių atminimo vietos. Kariškiai niekada nepuola civilių viešai. Su vietinėmis bendruomenėmis sudaromi atskiri susitarimai, suteikiamos teisinės garantijos.

Kilus konfliktams kalba ne generolai, o civiliniai tarpininkai. Kai kariuomenės sprendimai paliečia bendruomenes – vykdomi skaidrūs tyrimai. Viešai ir labai konkrečiai analizuojamos visos, kokios tik įmanoma, alternatyvos.

Tonas visada tylus, pagarbus, be emocinių protrūkių. Protestų atveju vadai nekomentuoja emocingai, kalba ministerija, kariškiai laikosi „institucinio orumo“ standarto. Pakaitinis būstas: pastatomas arba parenkamas. Persikraustymas, absoliučiai visos išlaidos ir moraliniai nuostoliai apmokami.

Visa būtina pagalba ir pagarba, kiekvienu konkrečiu atveju individualios derybos. Reali visų išlaidų ir moralinių nuostolių dėl prarandamų šeimos namų kompensacija, kitas tokios pat ar didesnės rinkos vertės būstas.

Žmogiškas standartas toks: valstybė negali nugriauti žmogaus namų ir pasakyti „taip reikia”. Prievarta – absoliutus tabu. Valstybės interesas tenkinamas su pilna teise nesutikti ir teismų kontrole. Savanoriškumas 100 proc. atvejų, kaip susitarti – ne žmogaus, o valstybės problema.

7. Teisinė situacija

Sprendimo teisinis standartas: „Tik jei be to neįmanoma”. Konstitucinis Teismas nuosekliai aiškina, kad nuosavybė gali būti paimama tik tokiems poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas būtent tas, konkretus nuosavybės objektas.

Civilinis kodeksas leidžia paimti turtą tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka, savininkui atlyginant rinkos kaina arba šalių sutarimu suteikiant kitą turtą, ginčus dėl teisėtumo ir vertės sprendžia teismas.

Žemės įstatymas praktikoje taikomas ir namams, nes kalba apie „kitą privatų nekilnojamąjį turtą”. Namų paėmimo pagrindas ir konkrečios vietos pagrindimas turi būti motyvuotas teritorijų ir specialiojo planavimo dokumentuose, kurių dar net nepradėta rengti.

Paprasčiau tariant, valstybė turi įrodyti: ne šiaip „reikia poligono”. O kodėl reikia būtent šitos konkrečios vietos ir būtent šitų namų, o visos kitos alternatyvos netinka arba jų nėra.

Jokio konkretaus įstatyminio akto dėl Kapčiamiesčio poligono dar net nėra. Valstybės gynimo tarybos gruodžio 15 d. sprendimas yra tik politinės valios deklaracija, o ne įstatymas. Vyriausybė dar tik planuoja parengti ir pavasario sesijoje pateikti Seimui įstatymo projektą dėl poligono steigimo.

Tik tada, kai (jei) įstatymas būtų priimtas, Vyriausybė, Krašto apsaugos ministerija, savivaldybė ir kitos institucijos galėtų detaliai nustatyti poligono ribas, atlikti planavimo, žemės nuosavybės perleidimo ar kompensavimo veiksmus. Dabar pateikti gyventojams jų iškeldinimą kaip jau patvirtintą būtinybę yra neteisinga.

Kodėl taip elgiamasi? Nes valdžia žino, jog Seime su įstatymu bus nelengva ir žmonės nesutiks. Tam parengta nuvalkiota ir primityvi „rusai puola, jūs išdavikai” propagandinė taktika. Siekiama, kad visuomenė neparemtų gyventojų ir jie liktų visiškai vieni.

Nenustebčiau, jei pagal specialiųjų tarnybų pateiktus duomenis atskiri Kapčiamiesčio žmonės gali būti ir pašantažuojami. Juk niekas nėra šventas ir nuodėmių turi visi. Botago ir riestainio metodas – amžinas. Vietos „savivaldybė” jau palaužta.

Prastumti buldozeriu įstatymą būtų lengviausia tuo atveju, jei gyventojų pasipriešinimas taip pat būtų palaužtas. Seimui norima pasakyti: su gyventojais sutarta, prieštaravimų nėra. Tokiu atveju bet koks Seimo narys, turintis priešingą nuomonę ar net pagrįstą abejonę, taip pat liktų visiškai vienas.

Todėl dabar, nors dar jokio konkretaus sprendimo nėra, visa valdžios ir propagandos mašina dirbs šiam tikslui. Metodas paprastas ir matomas plika akimi. Sukurti tokią visuomenės terpę, kad bet koks nepritarimas ar net laisva, nepriklausoma diskusija būtų vertinami kaip priešiška antivalstybinė veikla.

Po to bus siekiama palaužti kiekvieną gyventoją atskirai, visais įmanomais būdais išvengti bendruomenės dalyvavimo ir neleisti jokio bendro pasipriešinimo. Tačiau reikia suprasti, kad visada, prieš derybas pateikiamas maksimalių valdžios norų projektas. Nuo jų gali būti atsitraukta, todėl pakovoti už savo namus galima.

8. Kaip elgtis nesutinkantiems

O ką daryti tiems, kurie nesutinka išsikelti? Laikytis ir veikti kartu – vienintelis galintis duoti rezultatą būdas. Ieškoti palaikymo Seime ir visuomenėje. Veikti teisiškai raštingai, be emocijų, kietai ir argumentuotai. Be kvalifikuotos teisininko pagalbos nieko nebus.

Jeigu pavyktų rasti teisininką – Seimo narį, galintį padėti, palaikytų vietos ir centro opoziciniai politikai – būtų idealu. Visų pirma viską dokumentuoti. Atlyginimas turi apimti ne tik žemę, bet ir nuostolius dėl statinių ir įrenginių bei turto iškėlimo išlaidas.

Namų paėmimas ir nugriovimas nėra tik „rinkos kaina”, teisingas atlyginimas – ne vien „Registrų centro vidurkis”. Į kompensaciją turi tilpti jūsų namų, kaip komplekso, o ne tik pačio gyvenamojo pastato, vertė. Ir ne tik „likutinė“ ar „kadastrinė”, o reali kaina, už kurią galima sukurti tokį turtą.

Tai reiškia – kiek iš tikrųjų kainuotų dabartinėmis kainomis nupirkti tokį pat žemės sklypą tokioje pat vietoje ir pastatyti tokio pat dydžio pastatą? Kiek kainuotų inžineriniai tinklai, jų atvedimas ir prijungimas?

Kiek kainuotų su darbu ir pristatymu būtini įrenginiai, turimi valdos priklausiniai, sodo medžiai, vaismedžiai, želdynai ir krūmai, kuriuos savo rankomis pasodinote ir auginote – viskas? Visa tai, kas realiai sukuria gyvenimą, yra ne vien sienos.

Taip pat turi būti atlyginamos turto iškėlimo (perkėlimo) išlaidos, kiti nuostoliai, patirti dėl nuosavybės paėmimo. Negautos pajamos, verslo sužlugdymas, specifinės investicijos – viskas iki galo, priklausomai nuo situacijos.

Jokiu būdu neapsiriboti ginčais žodžiu, nuo kurių galima išsisukti ar kuriuos nesunku „užmiršti” – visada reikalauti atsakymų raštu. Būtinybės ir alternatyvų argumentas pats svarbiausias. Reikalauti, kad būtų pateikta alternatyvių vietų analizė: kokios vietos buvo svarstytos, kodėl jos atmestos, kas atliko vertinimą, kokiais kriterijais remtasi.

Jums turi būti pateiktas konkrečių variantų palyginimas (kokia kaina, kokia žala, kokie įvykdymo terminai ir karinis efektyvumas). Jūsų namo vietai ir plotui turi būti atliktas motyvuotas pagrindimas planavimo dokumente.

Jei dokumentuose tik abstrakcijos „strategiškai patogu”, „reikia mokymams” – tai ne argumentas. Reikalaukite nepriklausomo vertinimo – jokiu būdu ne „užsakovo”. Ir būtinai – kompensacijos už perkėlimą paskaičiavimo, pateikiant konkrečias paslaugų teikėjų sąmatas (jokių „susitvarkysit patys”).

Susirinkite visus įrodymus, kurių prireiks: investicijos į namą (sąskaitos, nuotraukos, pirkimo dokumentai ir čekiai, rangos sutartys). Reikalaukite realios rinkos analizės (palyginami sandoriai).

Pateikite persikėlimo kaštų sąmatą (logistika, laikinas būstas, tinklų įvedimas naujoj vietoj). Be to, būstas pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį yra ne vien turto vienetas, bet ir „gyvenimo centras”, tai reiškia jūsų teisę į privatų ir šeimos gyvenimą.

Todėl turėkite dokumentus apie vaikų darželius ir mokyklas, darbą, sveikatos paslaugas, tėvus ir artimųjų kapus – to prireiks, jei ginčas pasiektų Europos Žmogaus teisių teismą.

Visi veiksmai turi būti vieši. Visi kreipimaisi – kolektyviniai. Būtinos peticijos valdžios institucijoms, kurios jas pagal įstatymą privalo nagrinėti ir duoti raštiškus, argumentuotus atsakymus. Bendras advokatas ir teisinė pagalba.

Parašų rinkimas, visiško valdžios skaidrumo ir viešumo reikalavimas. Viską nuo pasiūlymų iki grasinimų fiksuoti raštu ir nedelsiant viešinti. Tiesioginis kontaktas su savo Seimo nariu ir opozicija, vietos tarybos deputatais, regionine žiniasklaida ir vietine televizija.

9. Ar trūksta poligonų?

Karinių teritorijų dydžiais dažnai manipuliuojama. Poligonas paprastai susideda iš dviejų zonų. Viena iš jų yra uždara teritorija su griežtu režimu, kur vykdomas kovinis šaudymas judant technikai ir vadinama poligonu.

Kita zona – kur vykdomi manevravimo ir kiti mokymai be šaudymo. Ji taip pat yra poligono sudėtinė dalis, bet vadinama kitaip – karinio mokymo teritorija.

Kada reikia nežinantiems parodyti, jog treniravimosi plotų baisiai trūksta, nurodomas tik tas mažesnysis plotas, vadinamas poligonu, bet be karinio mokymo teritorijos ploto, nors tai to paties karinio objekto dalys.

Pvz., Pabradės viso poligono plotas 17 513 ha, bet kada reikia, žiniasklaidai pateikiamas 5 144 ha poligono zonos plotas, be 12 369 ha karinio mokymo teritorijos.

Dabar Lietuvoje veikia 9 poligonai, kurių plotas 59 899 ha, t.y. apie 599 kv.km. Su Kapčiamiesčio dešimtuoju 14 600 ha poligonu būtų 74 499 ha, praktiškai 750 kv.km.

Kariuomenėje ir tuo pačiu kuriamoje divizijoje dvi aktyvios brigados. Trečioji nėra aktyvus vienetas, egzistuoja tik popieriuje – rezervinė, kuri būtų suformuota iš rezervo karių tik mobilizacijos atveju, karo metu. Jai jokių poligonų nereikia.

Palyginkime su Estija, kuri jau turi sausumos diviziją, taip pat iš 2 aktyvių brigadų. Šalyje veikia 7 poligonai, kurių plotas dabar apie 27 000 ha. Taip pat, kaip pas mus, ten veikia iš britų ir kitų šalių sudaryta Daugianacionalinė kovinė grupė iki 1700 karių.

Po šiuo metu vykdomos Sirgala poligono plėtros į niekaip nebenaudojamus skalūnų gavybos plotus, kur niekas negyvena, estai turės mokymo teritorijų 32 960 ha, t.y. 2,2 karto mažiau. Iš kur tokie mūsų apetitai?

Nežinantiems atsakoma, kad Lietuvoje nėra poligono, kuriame būtų galima vykdyti pilnas brigados lauko pratybas. Pagal NATO rekomendacijas (nebūtinas) idealiu atveju visai brigadai treniruotis reikėtų apie 20 000 ha poligono.

Tačiau praktiškai šiek tiek mažesni poligonai, priklausomai nuo vietovės aukštingumo, miškingumo ir kitų faktorių irgi visiškai tinkami. Lenkijos šaltiniuose net įvardijama, kad taktinėje „Bucierz juostoje” (3200 ha) gali treniruotis brigada puolime – labai geras pavyzdys, kad visiškai nebūtinai reikia tų „beveik 20 000 ha“.

Kapčiamiesčio planuojamas poligonas apie 14 600 ha ir KAM teigia, jog jis visiškai patenkins visos brigados pratybų poreikius. Tokių Lietuvoje jau turime du ir dar didesnius. Pabradės 17 513 ha, Rūdininkų 19 153 ha. Taip pat ne kartą tam tikslui naudotas ir Kazlų Rūdos 8 425 ha poligonas. Kodėl jų negalima naudoti?

Tada kariuomenės vadas rimtu ir piktu veidu mums paaiškina: viename treniruojasi JAV rotacinis batalionas (ne brigada) iš 500—800 karių. Kitame treniruosis vokiečių brigada, kuri be Bundestago leidimo net neturi teisės iššauti šūvio karo atveju.

Ar šie poligonai nebepriklauso Lietuvai? Taigi ne, tai Lietuvos kariuomenės poligonai.

10. Ar reikia kiekvienai brigadai atskiro poligono?

Tai gal visos brigados pratybos vyksta ištisus metus ir poligonas visą laiką užimtas, todėl kiekvienai brigadai reikia po atskirą „treniruočių salę”. Ne, brigada nesitreniruoja poligone nepertraukiamai ir kiekvienai brigadai nebūtina turėti „savo” atskiro poligono.

Rengimas vyksta ciklais: individualus rengimas — kareiviai, ekipažai (dažnai mažose šaudyklose, bazėse). Technika įsisavinama su simuliatoriais, modernių sistemų, pvz. HIMMARS, šaudymas sausumoje dėl didelio šūvių atstumo ir mažų poligonų Lietuvoje sausumoje iš viso nevykdomas.

Tokios raketos neskraido virš mūsų galvų iš vieno poligono į kitą. Treniruojamas taikinio nustatymas, ugnies valdymas, labai retai tarptautinių pratybų metu pašaudoma į mokomąjį taikinį Baltijos jūroje.

Brigadai sudaromas metinis rengimo planas ir vyksta bazinio parengimo, skyriaus, būrio, kuopos, bataliono, atskirų brigados segmentų ir kitų padalinių mokymai ir pratybos. O visa brigada kaip vienetas treniruojasi jau parengtų savarankiškai veikti atskirų padalinių sąveikai ir nedažnai. Brigados masto pratybos nevyksta nuolat. 

Kelių brigadų daliniai gali treniruotis tame pačiame poligone, pasidalinę laiką ir zonas. Tai yra norma, net didžiosios NATO šalys taip daro. Organizuojama nesunkiai: skirtingos brigados gauna skirtingus laikotarpius (grafikus).

Didelis poligonas padalinamas į sektorius, kuriuose vienu metu gali treniruotis 2—3 batalionai iš skirtingų brigadų skirtingose zonose. Kariškių terminais tai vadinamasis deconfliction/scheduling — grafiko ir erdvių suderinimas.

Visa brigada vienu metu treniruojasi paprastai vieną, rečiau – du kartus per metus po 2—3 savaites. Tai normalus NATO standartas. Apie 60% laiko užima individualus rengimas, 30% — kuopų ir batalionų lygis ir tik iki 10% — visos brigados pratybos.

Vokietija turi apie 10 brigadų, bet ne 10 brigados poligonų, o dalinasi keliais mokymo centrais. Jungtinės Karalystės pagrindinės brigados treniruojasi tuose pačiuose poligonuose.

NATO praktikoje visos brigados lauko pratyboms per metus paprastai planuojama 14—21 d. ciklas plius 3—7 d. atvykimui – išėjimui, t.y. iki 28 dienų. Brigados klasės poligonui, kai jis visas faktiškai atiduodamas vienam dideliam scenarijui, dviems Lietuvos ir vienai vokiečių brigadai užtenka 84 dienų per metus. O metuose dienų turime, jei neklystu, 365.

Taigi, net vienas didelis poligonas gali sutalpinti (ir iki šiol sutalpino) visas Lietuvoje esančias brigadas rotacijos principu. O mes jų jau dabar turime du – Pabradėje ir Rūdininkuose. 

Taip, antrasis gerai užsidarymui remontams, didelėms tarptautinėms pratyboms, sąjungininkų poreikiams. Tik kam staiga, žūt būt prireikė dar ir trečio didelio, taip ir lieka neaišku.

Tą netiesiogiai pripažįsta ir KAM. Gyventojams pateikiamoje ministerijos puslapyje informacijoje nurodoma, kad pratybos su šaudymais Kapčiamiesčio poligone bus vykdomos 5 kartus per metus po 10 dienų, o kitu metu galėsite drąsiai eiti grybauti, medžioti, uogauti…

Vadinasi, pagal trukmę planuojamos net ne brigados, o pačiu geriausiu atveju – bataliono lauko pratybos, kurios vyks 50 dienų per metus. O visą kitą laiką, 10 mėnesių didžiulis, „brigados lygmens pratyboms skirtas” poligonas stovės tuščias ar jame retkarčiais treniruosis kokia nors kuopa, būrys ar vieno seržanto vadovaujamas skyrius?

11. Ką įgysim ir ką prarasim

Naujas Kapčiamiesčio poligonas, net priėmus visus reikalingus įstatymus ir tvarkas, atsirastų ir imtų veikti mažiausiai po 5 metų. Reikės derinti teritorijas, įrengti infrastruktūrą, tikrai vyks teismai per visas instancijas.

Tuo tarpu teigiama, kad grėsmės realios dabar, ginkluotės reikia dabar. Ar poligonas šaudo į priešą, numalšina oro atakas, stabdo šarvuočius? Tą daro oro gynyba, artilerija, dronai, minos.

Jau dabar KAM teigia, kad poligono infrastruktūrai ir šaudykloms reikės 100 mln. eurų, gyventojų iškeldinimui – dar mažiausiai 40 milijonų. Manote, tų 140 milijonų pakaks?

Aš taip nemanau, nes konkrečios sąmatos dar net projektinių pasiūlymų lygyje nėra. Visada tokiu atveju skaičiai pateikiami sumažinti, kad sprendimas „praeitų”. Ir visada atsiranda papildomos, „nenumatytos” išlaidos(kurios patyliukais dar ir kaip būna numatytos).

Žemės ir nuosavybės išpirkimui ir kompensacijoms(niekas nepriklausomų vertinimų dar juk nepadarė), kelių, inžinerinių tinklų, aplinkosauginių priemonių kaštai, eksploatacijai(apsauga, priežiūra, gaisrų prevencija). Viskas, nuo statybinių medžiagų iki darbų, per tuos metus juk brangs, brangs ir dar kartą brangs.

Manau, kad projektavimo ir vykdymo stadijoje neišvengiamai atsiras ir daugiau kompensacijų, sprendinių, naujų darbų apimčių projektavimui ir priežiūrai, rezervų nenumatytiems darbams (ginčai, korekcijos, aplinkosauginiai sprendiniai ir pan.).

Taip daugybę kartų jau yra buvę. Ir neabejoju (kas tokio tipo infrastruktūros projektuose jokia ne egzotika), jog prie „minimalaus projekto”, jį patvirtinus priaugs mažiausiai 30—90 mln. ir reali poligono kaina bus mažiausiai 170—230 mln. EUR.

Investicija į ginkluotę duoda greitą kovinės galios šuolį (ypač oro gynyboje), o poligonas — daugiausia tik didesnį mokymo komfortą. Ką reikštų tokie pinigai ne pustuščiam poligonui, o realiai ginkluotei? Jei dabar, kaip teigia visi nuo ministro iki prezidento, prioritetas – atgrasymas ir išgyvenamumas nuo kritinių oro grėsmių?

Poligonui numatomi pinigai gali virsti didele dalimi itin svarbios nacionalinės oro gynybos. Tai dar viena NASAMS – vidutinio nuotolio oro gynybos sistema, galinti apsaugoti miestą, oro uostą, vadavietes, logistikos mazgus, elektrines, ryšių centrus, uostą.

Arba tai papildomos dvi MSHORAD baterijos – manevrinės brigados skėčiai judant, kada mobilioji oro gynyba važiuoja kartu ir saugo karius, techniką, kolonas, dislokacijos rajonus, kritinę miestų infrastruktūrą. Kariuomenės vadui to nereikia?

Tai gal reikia 230 000 atakos dronų, dešimčių mobilių ir šimtų stacionarių bei nešiojamų kontrdronų įrenginių, daugiau oro gynybos sistemų raketų, kurios taip greit realiame kare baigiasi?

Ir šitų pinigų ir galimybių atsisakoma dėl to, kad kariuomenei ir KAM biurokratams būtų patogiau suplanuoti poligonų naudojimą ir brigadų rotaciją?

12. Apsiginti bus lengviau?

Ne, įsiveržti bus lengviau. Patys nutiesime priešininkui kelius. Nes poligonas – tai teritorijoje įrengti asfaltuoti keliai, pagerinti gruntiniai keliai, sutvirtinti sunkios karinės technikos pravažumui tiltai, ryšiai ir logistinės trasos.

Visa tai puiki invazijos infrastruktūra. Nes nerengiama ir negali būti rengiama jokių įtvirtinimų, minų laukų, kliūčių, užtvarų kur važinės mūsų kariuomenė. Mes tiesiog civilizuojame priešui kelią. Ir pirmas smūgis bus būtent čia.

Poligonas prie sienos su kariuomene jame bus žvalgybos taikinys, raketų, dronų, artilerijos prioritetas Nr.1. Karo ar net krizės atveju sunaikinamas per pirmas minutes. Ir tie šimtai milijonų investicijų išgaruos per 15 min.

Jeigu nėra fortifikacijų (o jų ir nenumatoma jokių) – tai tik tuščias plotas. Nesant bunkerių, prieštankinių griovių, įtvirtintų betono pozicijų, slėptuvių ir iš anksto parengtų ugnies taškų poligonas neturi jokios realios gynybinės vertės.

Tai tik laukas treniruotėms, ne pozicijų sistema. Ir priešininko žvalgybos aukso kasykla. Poligonas prie sienos bus nuolat stebimas, fotografuojamas, skenuojamas dronais, klausomas. Priešas žinos, kur stovyklos, kur keliai, kur šaudymo zonos, kur sandėliai.

Užnugario nėra. Gynybos principas— gynyba gylyje, o poligonas prie sienos neturi operacinio gylio, atsitraukimo erdvės. Jei spaudžia – nėra kur trauktis, nėra antrinių linijų. Tai ne gynybinis objektas, o asfaltuota logistikos dovana priešui.

Tokia poligono infrastruktūra yra „dvigubos paskirties”, naudinga ne gynybai, o invazijai. Užpuolimo sėkmė labai priklauso nuo judėjimo tempo, todėl sunaikinta natūrali kliūtis (miško zona be kelių) ir pagerinta infrastruktūra (keliai, aikštelės, privažiavimai, atvertos erdvės logistikai) tampa objektyviai naudinga puolančiai kariuomenei.

Tiesiog sąžinės tyloj atsakykite sau į paprastą klausimą: jei rytoj prasidėtų karas — ką realiai gintų Kapčiamiesčio poligonas? Ar jis stabdo invaziją, ar tik suteikia įsiveržimo pajėgoms geresnius kelius ir erdvę judėjimui bei desantui, taip palengvinant Suvalkų koridoriaus užėmimą? Ir tada suprasite viską.

IŠVADOS

Brigados lygmens lauko pratyboms didelių poligonų Lietuvoje jau dabar yra dukart daugiau, negu reikia. Jei trūksta šaudyklų, ugnies sektorių, jų galima papildomai, be didesnių problemų įrengti jau turimų 9 poligonų karinio mokymo teritorijose.

Kai valstybė turi ribotus resursus, pasirinkimas pavojaus akivaizdoje aiškus: ar treniruočių planavimo komfortas štabų ir KAM biurokratams, ar reali kovinė galia? Esama valdžia pasirinko aiškiai – kovinė galia dabar ir šiuo konkrečiu atveju nėra prioritetas.

Kodėl? Užduokite sau tokius klausimus:

– Ar ne todėl, kad auksinių šaukštų valstybėje, kur karinius užsakymus be jokio konkurso laimi vieno darbuotojo dydžio įmonės, neturinčios nieko bendra su gynybos pramone ir tiekimais, atsakymas yra absoliučiai atpažįstamas ir aiškus?

– Ar ne todėl, kad atsivėrė nauja, didžiulė 5,38 proc. BVP metinio dydžio pinigų plovykla?

– Ar ne todėl, kad iš milijardinių užsienio užsakymų karui „otkatų” nepaprašysi ir nepaimsi – per didelė rizika būti demaskuotam ir tam reikia mesti kuo didesnius pinigus į vidaus užsakymus?

– Ar ne todėl, kad su visais vidiniais veikėjais jau ne kartą kepti šašlykai prie ežerų, visi būdai ir variantai pažįstami, išbandyti ir patikimi?

– Ar ne tam staiga ir sugalvotas didžiulis Kapčiamiesčio poligonas, kuriam steigti jokios objektyvios būtinybės nėra?

– Argi visi požymiai nerodo, kad tai eilinis korupcinis projektas, kurio dūmų uždanga nuo pat „Mažeikių naftos” aferos viena ir ta pati – masinė psichozė RUSAI PUOLA?

– Argi propagandos aršumas ir siekis jėga užčiaupti diskusijas – ne pagrindinis tokių „projektų” atpažinimo ženklas?

Aš sau į visus šiuos klausimus atsakau TAIP. Tik į vieną klausimą dar neturiu atsakymo.

Ar taip daroma dėl absoliutaus politikų bukumo, keletui apsukrių sukčių apgaudinėjant nesusivokiančius realybėje sprendimų priėmėjus? Ar tai iš anksto sutartas ir sąmoningai suplanuotas kolektyvinis veiksmas, žalingas Lietuvos kariuomenės ir valstybės gynimo interesams?