Laikrodžių sukinėjimo absurdas

Geriausias pavyzdys apie Europos Sąjungos biurokratijos neįgalumą ir bukaprotystę. Vėl laikrodžių persukimas. Vėl portaluose ir panoramose tie patys pernai ir už-už-užpernai metų copy-paste tekstukai apie tai.  

Europos Komisija  dar 2018 m. surengė viešas konsultacijas, kuriose dalyvavo 4,6 mln. žmonių, iš kurių 84 proc. pritarė laiko sukinėjimo atsisakymui. Europos Parlamentas  2019 m. nubalsavo nuo 2021 metų baigti tą nesąmonę. Ir niekaip iki šiol negali padaryti to, kas nutarta.

Matote, Europos Taryba su Europos Komisija „vis neranda kompromiso”. Šiemet,  spalio 20–23 d. ir vėl EP plenarinė sesija Strasbūre. Ir bus nuveiktas didžiulis darbas: „EP nariai paklaus Komisijos ir Tarybos, kas trukdo joms reaguoti į piliečių prašymą nutraukti sezoninį Europos laikrodžių koregavimą”…

Nors kas trukdo, galiu ir aš, ir bet kuris kitas besidomintis atsakyti – Europos Taryba negali priimti sprendimo, nes trūksta balsų. Nesutariama ne dėl atsisakymo, o dėl to, kokį laiką – vasaros ar žiemos – pasirinkti ir jo nebekaitalioti.

Šiaurės ir Rytų Europa – už nuolatinį žiemos laiką, kuris atitinka laiko juostą. Nes bioritmai, miegas, hormonų pusiausvyra, produktyvumas priklauso nuo natūralios šviesos eigos. Jei paliktume vasaros laiką, žiemą vaikai eitų į mokyklą tamsoje, kelia saugumo problemų (eismo, psichologinio komforto). Diena prasidėtų šviesiau, kada žmonės budresni. Ir darbo efektyvumas didesnis, kada šviesa sutampa su aktyvia dienos pradžia, o ne su vakaru.

Tuo tarpu Pietų ir Vidurio Europa – už nuolatinį vasaros laiką. Ten žiemos rytai ir taip šviesesni, o vakarai tamsūs anksčiau. Ten vasaros dienos ilgos ir karštos, o gyvenimas vyksta vakare. Žmonės nori ilgesnių šviesių vakarų, taip pat ir verslai palaiko vasaros laiką – prekyba, turizmas, lauko kavinės, sportas aktyvesni ne vasaros dienų karščių metu.

Visi ekonominiai „taupymo” argumentai laikrodžių sukiojimui seniai paneigti. Ir gaunasi taip, kad sukinėjimui nepritaria praktiškai visi, bet atsisakymui negali priimti sprendimo, nes negali vieningai susitarti dėl laiko. Tokio nesprendimo bukumas matyti plika akimi – o kokio PYPT reikia tartis ir žūt būt susitarti dėl to „nuolatinio laiko”?

Kodėl negalima atšaukti sukinėjimo, nenustatant privalomumo pasirinkti vasaros ar žiemos laiką, kodėl dėl to pasirinkimo negali spręsti pačios valstybės? Kodėl suverenioms (?) tautoms ir valstybėms kažkokia Briuselio biurokratija gali nurodinėti, koks joms laikas patogesnis?

Juk laikas ir dabar skiriasi, ar jį sukinėjam, ar ne. Ir Išlipęs iš lėktuvo žmogelis Londone suka vienaip, Berlyne kitaip, Kaune trečiaip, nes laiko juostos skiriasi. Na, nori Pietų šalys, tegul renkasi vienokį laiką, Šiaurės valstybės – kitokį, koks joms patogesnis. Jeigu pageidauja – suderina sprendimus viena su kita, nustato regioninį laiką, o mes laikrodžius jau kaip nors persuksim, ne maži.

Tai ne ES palatoje – joks ne stebuklas. Štai JAV turi 6 pagrindines laiko ir 5 teritorines juostas. Arizona netaiko vasaros laiko išvis, išskyrus Navajo Nation, kur vis dėlto jį taiko, t.y. vienoje valstijoje yra dvi laiko tvarkos. Kai kurie miestai (pvz., Page, Arizona) netgi turi ženkliukus degalinėse: “We’re in Arizona Time (no DST), but your phone thinks you’re in Utah.” Nepaisant to, traukinių, skrydžių tvarkaraščiai, logistika, ekonomika veikia be jokio trikdžio.

Australijoje yra 3 pagrindinės laiko juostos, bet vasaros laikas netaikomas Kvynslende, Vakarų Australijoje, Šiaurinėje Teritorijoje. Vietinis laikas kartais skiriasi 30 arba 45 minutėmis net tarp gretimų skirtingų valstijų miestų. Kvynslendas 2012 m. referendumu atmetė vasaros laiką su argumentu: „Mums per karšta, kad vakare dar valandą ilgiau būtų šviesu.“ O pietinės valstijos, priešingai, džiaugiasi ilgesniais vakarais.

Kanadoje – kiekviena provincija ir net kai kurios savivaldybės gali savarankiškai pasirinkti laiką. Saskačevanas išvis neturi vasaros laiko – gyvena pastoviai pagal Central Time, kai kiti aplinkiniai regionai laikrodžius persuka. Niufaundlendas turi savo unikalų laiką – UTC−3:30. Pusvalandinis skirtumas nuo visų kaimynų!

Europoje ir taip yra bent trys laiko juostos, o su priklausomomis teritorijomis – net keturios. Transportas, bankai, prekybos sistemos, IT infrastruktūra su tuo tvarkosi be jokių problemų. Skrydžių valdymo, geležinkelių bei logistikos sistemose viskas skaičiuojama UTC laiku (koordinuotuoju pasauliniu), todėl vietinis laikas yra tik vartotojo sąsajos klausimas.

Taigi technologiškai — niekas netrukdo ir jokių ekonominių kliūčių, kad valstybės galėtų pačios pasirinkti nuolatinį laiką, iš esmės nėra. Tai grynai politinis klausimas — Briuselis tiesiog vengia parodyti, kad valstybės gali veikti savarankiškai. Bijoma precedento: jei valstybėms leistų pasirinkti laiką, kitos šalys galėtų pareikalauti daugiau išimčių kitose srityse („jei galime patys laiką pasirinkti, kodėl ne PVM sistemą?“).

Laiko sukiojimo „problema“ labai nesunkiai išsprendžiama, taikant konfederacinės sąjungos principą, pagal kurį valstybės tvarkosi pagal savo poreikius, o centras tik koordinuoja. Kiekviena šalis (arba regioninė grupė) pasirenka nuolatinį laiką pagal savo geografinę padėtį ir kultūrinius įpročius, o ES tik suderina informacijos mainų sistemas, bet nenurodo, „kiek valandų rodyti laikrodyje“.

Tačiau ar manote, kad kas nors taip imsis daryti? Juk Briuselio biurokratai seniai įsivaizduoja esantys valstybe, net ne kokia nors „suverenių respublikų sąjunga”. Ir visos Europos Komisijos ir Tarybos dejonės negalint priimti sprendimo, ir EP narių „paklausimai” – tik politinės impotencijos, nenoro imtis bent kokios prasmingos veiklos ir žmogiško bukumo pavyzdys.

Europos institucijos šiandien primena seną laikrodį, kurį tiek kartų remontavo, kad jis nebetiksi. Nebeskuba, nes bijo pavėluoti pats į save. Ir vis užduoda klausimą, į kurį seniai atsakyta: „Laikas teka be jūsų leidimo“.

Bet kokia politinė sistema pateisina save tada, kada sprendžia ar bent stengiasi išspręsti realias valstybės ir visuomenės gyvenimo problemas. Sistema, kuri pati sukuria problemas ir jų ne tik negali, bet net nesistengia spręsti, yra mirusi.